Kada kaina nebepakanka: naujausi ESTT akcentai

Ar pigiausias pasiūlymas vis dar gali būti laikomas geriausiu?

Naujausia ESTT praktika rodo, kad vien kainos pasirinkimas gali būti pripažintas neproporcingu net ir tada, kai pirkimas atrodo visiškai standartinis. Tai reiškia, kad perkančiosios organizacijos nebegali automatiškai remtis pigiausiu pasiūlymu – jos turi įrodyti, kad kokybiniai kriterijai objektyviai nereikalingi ir kad vien kaina iš tiesų užtikrina konkurenciją.

Viešuosiuose pirkimuose pasiūlymų vertinimo kriterijai lemia ne tik laimėtoją, bet ir sutarties stabilumą, todėl jų pasirinkimas nėra formalumas. Praktikoje dažniausiai kylantis klausimas – kada kaina dar pakankama, o kada toks pasirinkimas jau kelia konkurencijos ir sutarties vykdymo riziką. Naujausias ESTT sprendimas C‑769/23 padeda aiškiau nubrėžti ribas: kada perkančioji organizacija gali pagrįstai remtis vien kaina, kada privalo įtraukti kokybinius kriterijus ir kaip šie išaiškinimai dera su VPĮ 55 straipsniu.

Perskaitę sužinosite:

1. Kada vien tik kaina dar pateisinama pagal Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnį ir VPĮ 55 straipsnį.

2. Kada privalu įtraukti kokybinius kriterijus, kad sprendimas būtų proporcingas ir atsparus ginčams.

3. Kaip trumpai ir aiškiai pagrįsti pasirinktą vertinimo modelį pirkimo dokumentuose.

Ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo samprata: ką iš tikrųjų sako teisė

Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, kad viešojo pirkimo sutartis turi būti skiriama remiantis ekonomiškai naudingiausiu pasiūlymu. Ši sąvoka nėra sutapatinama su mažiausia kaina – ji siejama su platesniu ekonominės vertės vertinimu.

Pagal Direktyva pasiūlymai gali būti vertinami:

· pagal kainos (išlaidų) ir kokybės santykį,

· pagal išlaidas (taikant gyvavimo ciklo sąnaudų metodą),

· arba tik pagal kainą (išlaidas).

Tačiau Direktyva aiškiai pabrėžia, kad ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas gali ir dažnai turi apimti kokybinius, aplinkosauginius bei socialinius aspektus, susijusius su pirkimo objektu. Tokie kriterijai gali apimti techninius ar funkcinius sprendimus, darbuotojų kvalifikaciją ir organizavimą, paslaugų teikimo sąlygas ar garantinę priežiūrą.

Svarbu ir tai, kad Direktyvos 67 straipsnio 2 dalis suteikia valstybėms narėms teisę riboti kainą kaip vienintelį kriterijų – tai laikoma teisėta konkurencijos apsaugos priemone.

ESTT sprendimas C-769/23: kur baigiasi kainos „saugios ribos“

Byloje C-769/23 ESTT vertino nacionalinį reguliavimą, kuriuo perkančiosioms organizacijoms buvo draudžiama vertinti pasiūlymus vien pagal kainą net ir tais atvejais, kai perkamos paslaugos yra standartinės, pasikartojančios ir daug darbo jėgos reikalaujančios.

Teismas išskyrė keturis esminius akcentus:

1. valstybės narės gali riboti vien kainos taikymą, jei įmanoma nustatyti objektyvius kokybinius kriterijus;

2. ribojimai negali būti mechaniniai – būtinas proporcingumo vertinimas;

3. Direktyva nesieja ribojimo su konkrečiomis paslaugomis;

4. valstybės narės pačios sprendžia, kuriems pirkimams ribojimas taikomas.

Praktinė išvada

Jeigu perkančioji organizacija turėjo realią galimybę nustatyti bent minimalius objektyvius kokybės kriterijus, pasiūlymų vertinimas vien pagal kainą gali būti laikomas neproporcingu.

Kodėl vien kaina kelia riziką?

Rėmimasis vien mažiausia kaina didina riziką, kad tiekėjai pateiks ekonomiškai nepagrįstus pasiūlymus, kurių realus įgyvendinimas bus galimas tik koreguojant t.y. keičiant sutartį. Tokia praktika gali lemti situacijas, kai pirminė konkurencija, vykusi pirkimo procedūros metu, faktiškai paneigiama vėlesniais sutarties pakeitimais.

Direktyvos 2014/24/ES 72 straipsnis ir VPĮ 89 straipsnis riboja sutarties pakeitimus būtent tam, kad nebūtų paneigtas konkurencijos rezultatas.

Kada situacija tokia – elgtis taip: Jei pirkimo objektas yra jautrus sutarties pakeitimams (pvz., paslaugos, kurių kaštai priklauso nuo darbo organizavimo), vien kaina didina riziką → būtina įtraukti kokybinius kriterijus.

Lietuvos viešųjų pirkimų teisė: kada kaina dar pateisinama?

VPĮ 55 straipsnio 1 dalis leidžia pasiūlymus vertinti ir vien pagal kainą. Tačiau 55 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikšmingas ribojimas – pirkimų, kuriuose pasiūlymai vertinami tik pagal kainą, vertė per metus negali viršyti 50 proc. visų pirkimų vertės.

Ši riba nėra vien techninis apribojimas. Ji atspindi teisėkūros siekį struktūriškai skatinti kokybinių kriterijų taikymą ir mažinti sisteminį rėmimąsi pigiausio pasiūlymo logika.

Praktinis testas: kada pakanka kainos, o kada būtina kokybė

Kaina pakankama, kai:

• pirkimo objektas yra standartizuotas ir lengvai palyginamas;

• kokybės skirtumai neturi realios įtakos galutiniam rezultatui;

• kokybinių kriterijų nustatymas būtų dirbtinis ir nepadėtų objektyviai palyginti pasiūlymų.

Kokybė būtina, kai:

• paslaugos grindžiamos darbo jėga, o vykdymo organizavimas turi tiesioginę įtaką rezultatui;

• vykdymo organizavimas lemia rezultatą;

• egzistuoja padidinta sutarties pakeitimų rizika.

Kaip pagrįsti pasirinkimą pirkimo dokumentuose?

Pagrindimas turi būti trumpas ir aiškus. Galima formuluotė:

„Kokybiniai kriterijai nustatyti siekiant užtikrinti realią ekonominę vertę ir proporcingą pasiūlymų vertinimą, vadovaujantis Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsniu, ESTT sprendimu C‑769/23 ir VPĮ 55 straipsniu.“

Arba:

„Vien kainos kriterijus šiam pirkimui netaikomas, nes vykdymo organizavimas ir paslaugos kokybė daro esminę įtaką rezultatui.“

Reikšmė Lietuvos teismų praktikai

Atsižvelgiant į ESTT sprendimą C-769/23, Lietuvos teismai, nagrinėdami ginčus dėl pasiūlymų vertinimo kriterijų, turėtų vertinti ne tik formalią VPĮ 55 straipsnio reikalavimų atitiktį, bet ir:

· ar perkančioji organizacija turėjo realią galimybę nustatyti kokybinius kriterijus;

· ar kriterijai buvo susiję su pirkimo objektu;

· ar pasirinktas modelis sumažino riziką, kad sutartis bus keičiama kompensuojant neįvertintus kaštus.

Tai reiškia, kad vien kainos pasirinkimas be proporcingo pagrindimo gali būti pripažintas neteisėtu.

Išvados

1. ESTT sprendimas C‑769/23 patvirtina, kad kainos kriterijaus ribojimas yra teisėta konkurencijos apsaugos priemonė pagal Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnį.

2. VPĮ 55 straipsnyje įtvirtintas modelis dera su šiais išaiškinimais ir turi būti taikomas atsižvelgiant į realias pirkimo aplinkybes.

3. Vien kaina gali būti pakankama, tačiau tik tada, kai objektyviai nėra galimybės nustatyti kokybinių kriterijų.

4. Sprendimas remtis vien kaina be aiškaus pagrindimo gali būti laikomas neproporcingu ir padidinti ginčų bei sutarties pakeitimų riziką.